Elektromobilių savininkai susiduria su įvairiausiais iššūkiais ieškodami informacijos apie elektromobilių įkrovimo stoteles. Viso to priežastys – šalių pasirinktų matavimo vienetų skirtumai, skirtingi reikalavimai šalių lygmenyje, egzistuojantys standartai. Jei teko susidurti su Mode 1, Mode 2, Mode 3 ir Mode 4 sąvokomis, tai yra elektromobilio įkrovimo metodai, aprašomi IEC 61851 standarte.
Mode 1
Aprašo metodą, kuomet elektromobilis kraunamas jį tiesiogiai prijungus prie buitinės kintamosios įtampos tinklo rozetės be jokių pagalbinių kontaktinių linijų įkrovimui valdyti. Tokiam prijungimui naudojama standartinės buitinės (CEE) rozetės, todėl kraunant šiuo rėžimu įtampos ir srovės negali viršyti:
- 16 A jei naudojamas 230 V vienfazis tinklas
- 16 A jei naudojamas 480 V trifazis tinklas
Įkrovimui naudojamas kabelis turi turėti apsauginio įžeminimo gyslą, kuri sujungiama su elektromobilio korpusu.
Dėl metodo apribojimų (labai lėtas krovimo greitis, apsaugos nuo nuotėkio srovės nebuvimas ir dėl to atsiradęs draudimas jį naudoti dalyje šalių) šis metodas naudojamas tik smulkiajam transportui, t. y. elektriniams paspirtukams, dviračiams, motoroleriams ir pan.
Mode 2
Aprašo metodą, kuomet elektromobilis įkraunamas kintama srove ir prie buitinės kintamosios įtampos tinklo rozetės prijungiamas naudojant laidą su laide sumontuotu įrenginiu (angl. ICCB, In-cable control box) skirtu krovimo srovės stiprio valdymui ir elektrosauginiams reikalavimams patenkinti. Dirbant šiuo režimu įtampos ir srovės negali viršyti:
- 32 A jei naudojamas 230 V vienfazis tinklas
- 32 A jei naudojamas 480 V trifazis tinklas
Šis krovimo metodas tinka lėtam įkrovimui, todėl naudojamas tik individualios prieigos taškuose bei traktuotinas kaip „avarinis”, t.y. nesant galimybės krauti Mode3 metodu.
Mode 3
Aprašo metodą, kuomet elektromobilis įkraunamas vienfaze arba trifaze kintama įtampą iš nuolat prie tinklo prijungtos specializuotos įkrovimo stotelės, kuriose formuojami įkrovimo procesą valdantys signalai. Jungiamajame laide yra numatytos papildomos linijos krovimo procesui valdyti. Elektrosauginiu aspektu įkrovimo stotelė būtinai turi garantuoti apsauginio įžeminimo buvimą.
Pagrindinis skirtumas tarp Mode 2 ir Mode 3 yra tai, kad Mode 3 stotelės yra stacionarūs prie energijos skirstymo tinklo jungiami įrenginiai, todėl juose įmanoma organizuoti išmanų krovimo valdymą, t.y. įmanomas vartotojo autentifikavimas, krovimo valdymas per nuotolį, dinaminis galios balansavimas ir pan.
Mode 4
Aprašo metodą, kuomet elektromobilis įkraunamas nuolatine įtampa iš stacionarios ar laidu prie kintamos ar nuolatinės srovės tinklo prijungtos specializuotos įkrovimo stotelės, per kurią ir valdomas įkrovimo procesas. Jungiamajame laide yra numatytos papildomos linijos krovimo procesui valdyti. Šiuo metodu kraunančioms stotelėms taikomi griežti elektrosauginiai reikalavimai.
Kraunant pagal Mode 1-3 metodus akumuliatoriaus krovimui naudojama nuolatinė įtampa formuojama naudojant elektromobilyje įmontuotą konverterį, kuris angliškoje literatūroje dažniausiai įvardijamas kaip OBC (angl. On Board Charger). Mode 4 krovimui naudojamas stotelėje esantis konverteris, todėl šiuo atveju galimos daug didesnės krovimo galios. Kadangi dešimčių kilovatų galios konverteriai yra daug vietos užimantys ir brangūs įrenginiai, o jų įrengimui ir eksploatacijai reikia specialių kompetencijų, tad Mode 4 metodą realizuojančios stotelės aktualios išimtinai tik komerciniams vartotojams.
Išvada
Namų vartotojams aktualūs metodai būtų Mode 2 arba Mode 3, tačiau siekiant lanksčiau valdyti įkrovimo procesą, pvz. turėti galimybę krauti elektromobilį pigia energija naktį ir pan., rekomenduojama naudoti būtent Mode 3. Dėl galimybės įgyvendinti vartotojo autentifikacija Mode 3 metodą realizuojančios stotelės taip pat aktualios organizuojant viešos prieigos krovimo taškų tinklą.
